Orkaitė yra toks pats nuostabus išradimas kaip blenderis, nes blenderis ruošia bananų smūčius, o orkaitė kepa kugelius.
Ta proga, kad pagaliau galiu pasidžiaugti šiuo modernios visuomenės išradimu, iškepiau kugelį. Ir ne šiaip kokį kugelį, bet kugelį kvadratu su pievagrybių padažu.
PS Fun lituanistik fakt – perkėlus orkaitės kirtį iš pirmo skiemens į antrą, gaunam mergaitę labai gražaus gyvūno pavarde. Skaityti toliau
Einant į veganišką pikniką ar šiaip bet kokį pikniką geriausia neštis užkandžius, kelių kąsnių, lengvai paimamus dalykus. Kitaip tariant, kalafiorus.
Kalafiorai yra labai ypatingai keistai sužydėjusi gėlė gigantė, kuri yra pakankamai įvairiapusiška ir leidžia interpretuoti daug skonių. Šį kartą interpretavau amerikietiškai ir pabandžiau kažką panašaus į barbecue wings, tik čia labiau barbecue florets gavosi. Saldžiai rūgščiai amerikietiška, tik be sraunių riebalų upių. Skaityti toliau
Kartais ant palangių auga grikiai.
Mano auga tada, kai netingiu jų truputį pamirkyti ir uždaryti į dėžutę parai sudygti. Bet jau kai netingiu, tai tada turiu krepšį (gerai, indelį) daigintų grikių ir valgau juos visą dieną.
Vakar vėl netingėjau, todėl šiandien pasidariau daugybės skonių, poskonių ir spalvų pilnų salotų.
Ryžiai gali būti aštrūs, gali būti salotose, paprikoj, burito, troškiniuose ir sriuboj. Bet ir deserte. Ryžių pudingą norėjau išbandyti seniai, nes vis matydavau jį parduotuvių lentynose ir skardinėse ir galvodavau, kad čia kažkokia fancy ryžių košė. O pasirodo, panašiai ir yra. Fancy ryžių košė, kurią šiek tiek užtrunka pagaminti.
Kadangi rišamasis elementas čia yra pienas, pasigaminau anakardžių pieno, kurio receptą trumpai aprašysiu.
Veganų bendruomenėje dažnai matau komentarų apie tai, kad augalinio maisto patiekalai turi būti spalvoti – kuo daugiau vaivorykštės, tuo daugiau vitaminų ir panašiai. Dėl to dažnai kompleksuoju, kad mano pagamintas patiekalas atrodo nespalvotas ir nusprendžiu išvis nedėti jo recepto į blogą. Bet dabar pagalvojau (o tai nutinka retokai), kodėl ruda nėra spalva? Indiškoje virtuvėje dominuoja pagrinde geltona – ruda – oranžinė ir jų atspalviai, taigi pristatau savo indiško bulvių kàrio interpretaciją. Skaityti toliau
Dėl lietuvių kalbos asociacijų ir paaugliško prunkštimo išgirdus salotų pavadinimą, vadinu jas šunytės salotom (taip, tai Kale).
Pačios pačiausios, sveikiausios ir kitokiausios, žodžiu, visiškas hype dabar, o aš ką ryža, aišku irgi jas turiu tada valgyti.
Tačiau dabar, kai prasidėjo žalumynų metas, sugalvojau šunytės salotų įdėti į mano mylimiausią bananų smūtį. Tikrai nešlykštu, o labaiiii skanu ir dar kaip gražu! Palaukus kelias minutes bananai su šunytėm pavirsta į didžiules visatas ir hipnotizuojančius tolius, o ilgiau žiūrint galima pavėluoti į paskaitas. (true story) Skaityti toliau
Šparagai. Mmm, jau pavadinimas skamba skaniai. Šparagai šiuo momentu yra mano mylimiausia daržovė tikriausiai dėl to, kad pagaliau išmokau juos tinkamai paruošti. Visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai paragauji blanširuoto šparago. Tada lieka tik atsiprašyt jo, kad seniau laikydavau jį keptuvėj kokias DEŠIMT minučių ir raukydavausi valgydama. Nuoširdžiai atsiprašau, šparage. O čia bus risotto. Skaityti toliau
Pilnatis sriuboje neromantiškai vakarienei vienam. Kai visi įmanomi avinžirnių panaudojimo būdai atrodo atsibodę, kodėl jų nepanaudojus gaminant skaniausią sriubos variantą – trintą sriubą? O ji gaunasi švelni, saldi ir avinžirninga (?).
Indiška virtuvė yra viena geriausių originaliai veganiškų virtuvių ir neįmanoma to paneigti. Taip pat ir viena skaniausių. Dėl to pamačiusi neįprastai Lietuvos rinkoje beveik prinokusį mangą nusipirkau jį jau galvodama, ką čia tokio skanaus indiško pagaminus. Taip gavosi paprastas, bet nepaprastai skanus mango kàris. Skaityti toliau
Tiek daug žalios spalvos, kad pati beveik pasijaučiau vykdanti fotosintezę.
Išbandžiau du naujus dalykus – daiginau grikius ir blanširavau šparagus. Labai norėjau jų ir paragaut, taip gavosi šitos beveik raw salotos, beveik rawlotos.
Ne vištienos kepsnelis 