Nežinau kaip jūs, bet aš žemės riešutų sviestą pamėgau tik prieš daugiau nei metus. Galėjau jį valgyti kepiniuose, bet vieno – niekaip. Tas jo gebėjimas apsivelti burnoje ir prilipti prie gomurio bei dantų keldavo arachibutyrofobines mintis (pasirodo, nesu vienintelė tokia keista, yra terminas apibūdinti nepaaiškinamą žemės riešutų sviesto prilipimo prie gomurio baimę). Bet vis matydavau, kaip mano vaikinas su pasimėgavimu čepsi valgydamas jį šaukštais ir nusprendžiau pabandyti pamėgti šitą dalyką. Tai užtruko apie pusę metų, bet dabar esu tas žmogus, iš kurio reikia atimti stiklainį, nes kitaip suvalgau viską per vieną kartą.  Skaityti toliau →