Tik čia tiesiog keksiukai, be jokio įmantraus pavadinimo.
Kaip ir sausainių, taip ir keksiukų niekada nekepu, nes, kartoju, kam kepti mažą pyragą, jei galima kepti didelį.
Bet, pasirodo, žmonėms jie labai patinka, o jei dar be gliuteno, tai išvis ir sveika, ir nestorina (TARKIM), ir skanu. O dar jiems (keksiukams, ne žmonėms) padariau ir sniego papėdę ir kažkodėl dabar man jie panašūs į Kilimandžarą su savo nudūlėjusiom viršūnėm. PS daile ir darbeliais neužsiiminėju, nes man tai atrodo laiko gaišimas, kai tuo metu jau galėčiau valgyti, todėl jei norite gražių keksiukų, kreipkitės į “Rupūs miltai“. Skaityti toliau